Teisė į teisingą teismą. Pagal

Teisė į teisingą teismą – viena iš pagrindinių asmens teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Ši tiek iš Konstitucijos, tiek iš tarptautinių dokumentų kylanti asmens teisė yra gana plati, apima įvairius aspektus ir gali būti nagrinėjama kaip procesinio pobūdžio garantija, suponuojanti asmens teisę į tinkamą teisinį procesą. Autorė savo monografijoje tiria tikrai aktualius, mažai Lietuvos teisės moksle nagrinėtus su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise į teisingą teismą susijusius klausimus. Teisės į teisingą teismą taikymo apimtis ir garantijos, teisės į teisingą teismą santykis su kitomis Konvencijoje įtvirtintomis žmogaus teisėmis – tai klausimai, kurie tiek teisės moksle, tiek teismų praktikoje kol kas interpretuojami nevienodai, dėl to valstybėms Konvencijos dalyvėms (taip pat ir Lietuvai) sunku tiek užtikrinti nacionalinės teisės atitikties Konvencijai įsipareigojimų vykdymą, tiek jos tinkamą taikymą. Vertinant monografijos temos aktualumą pabrėžtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Tai neabejotinai didina monografijos teorinį ir praktinį aktualumą, pabrėžia temos naujumą. Be to, autorė sėkmingai pasirinko pagrindinius nagrinėjamos temos klausimus ir pateikė nuodugnią, visapusišką šių klausimų analizę. Tyrimui panaudota labai daug specialios literatūros, gana plačiai ir kūrybingai remtasi EŽTT jurisprudencija. Monografijoje išsamiai, paliečiant įvairius, taip pat ir diskutuotinus aspektus, nagrinėjami klausimai, susiję su teisės į teisingą teismą taikymu civilinėse, administracinėse ir drausminėse bylose. Itin įdomiai, atsižvelgiant į aktualias šiuo metu egzistuojančias teisės taikymo problemas, analizuojamas teisės į teisingą teismą taikymas baudžiamosiose bylose, remiantis EŽTT jurisprudencija aptariami probleminiai sąvokų „kaltinimas“, „baudžiamasis“ aspektai ir Konvencijoje vartojamos sąvokos „baudžiamasis kaltinimas“ santykis su Konvencijos sąvokomis „nusikaltimas“, „bausmė“. Knygos antroje dalyje visapusiškai ir nuosekliai teisės į teismą kontekste nagrinėjama itin aktuali tema – provokavimas daryti nusikaltimus. Įdomiai aptariami teisės kreiptis į teismą procesiniai ir praktiniai apibrėžimai, imunitetai ir privilegijos, slaptųjų agentų problematika teisės į teisingą teismą kontekste, diskutuotini su nusikalstamos veikos elgesio modelio taikymu susiję klausimai, pateikiama išsami kitų pagrindinių teisės į teisingą teismą aspektų analizė. Itin vertinga monografijos trečioje dalyje pateikta išsami nacionalinėje teisėje ir praktikoje kylančių problemų, susijusių su teisės į teismą tinkamu įgyvendinimu, analizė, aptariant šios teisės užtikrinimo taikant valstybės imuniteto doktriną, naudojant slaptas sekimo priemones, taikant nusikalstamos veikos elgesio modelį klausimus, taip pat ir klausimus, susijusius su pernelyg ilga proceso trukme, kurie dar ir šiandien nėra išspręsti. Neabejotina, kad leidinys bus vertingas tiek praktiniu požiūriu – tinkamai formuojant nacionalinių teismų praktiką, tiek teoriniu – tobulinant nacionalinės teisės aktus, būtinus tarptautinėje sutartyje įtvirtintiems valstybės įsipareigojimams veiksmingai įgyvendinti.